Sumuštinis

Sėdžiu štai, ir tėtis sako man tyliai tyliai: reikia gyventi, tu tik pagalvok, kaip visus įskaudintumei. Kodėl tu šitaip? štai, važiuoju iš darbo namo ir nežinau ką rasiu. Kodėl tu šitaip?

Nusikeliu į savo mintis. Ką sakyti? Trys pusės visiškai drąsko mane. Ašaros rieda kaip iš subinės. Viena pusė sako: nes esu niekam tikusi. Šitą ir pasakiau. Kita pusė sako: nes noriu atostogų nuo viso pasaulio. Šitą irgi pasakiau. O trečioji: nes pasaulis nėra tobulas, pasaulį reikia valyt, ir iš vis, kaip tu tai sugalvojai?! ts… geriau  išgelbėtum pasaulį nuo žmonijos. Sunaikinkim žmoniją! Ne. Šito nesakiau. O gal reikėjo? Tėtis parveš raminamųjų. Jėga. Galėsiu gert raminamuosius. Jėėėė….

Tai kodėl tu šitaip? Nes iš manęs tyčiojasi. Pasakiau. Paaiškinti viską būtų labai sudėtinga ir nevisai logiška.

Tu turi gyventi. Nustok save menkinti. Neskaudink artimųjų. Mes tave mylim. Tu mums reikalinga. Viskas bus gerai. Nekreipk dėmesio į tuos lochus. Visas šitas pokalbis atrodo truko savaitę, ar 20 minučių. Buvo ilgas ir trumpas.

Gerai tėti, kadangi ir aš tave labai myliu, nebemenkinsiu savęs, Tomika kalbės už mane. Neskaudinsiu artimųjų. Mylėsiu jus. Būsiu jums reikalinga kaip ir jūs man. Sušaudysiu tuos lochus.

Problem slowed.

Būsiu geras vaikas. Pažadu.