TA DIDINGA SENOVĖ, KURIĄ PAMENU, SUNKI BET GRAŽI, NUOSTABIAI LENGVA. ECH, KAIP ATRODO VISKAS KEIČIASI, BET TUO PAČIU IR NESIKEIČIA.
Kur tu vis dingsti, kai man tavęs reikia? Kodėl atsirandi, kai mums abiems sunku? Kodėl supranti mane tada, kai tau bloga? Kodėl man bloga, kai bloga tau? Ar čia tasai nenutrūkstamas ryšys, kuris vis tęsiasi daugybę dienų? Kiek laiko dar už akių savus vadinsim nevykėliais, o į akis šypsosimės? Aš galiu tau pasakyti, kad viskas ką mes turim šiam pasauly užtikrintai, tai tik aš tave, o tu mane, tik neaišku, kada dingsi, neaišku, kada dingsiu aš. Su nerimu laukiu tos dienos, kurios gal ir nesulauksiu, o tu ir toliau gyveni, atrodydamas nerūpestingai. Tik nepamiršk manęs. Kaip aš tavęs. Mane rasi visada, nesvarbu, kad tu nevisada šalia. Kad ir šalia, skrajoji vis kitoj planetoj. Žinai ko man reikia, ar nežinai, koks skirtumas! Man reikia tavęs, kaip man atrodo, jog tau manęs.
ŠĮ ĮRAŠĄ PARAŠIAU 2011. PASKAIČIAVUS GYVENIME SUTIKTUS ŽMONES JĮ GALĖČIAU PRITAIKYTI BENT TRIMS ŽMONĖMS. ŠIS BUVO DEDIKUOJAMAS TĖČIUI. (TAIP. VAIKINAMS MANO GYVENIME VIEŠŲ ĮRAŠŲ NIEKADA NERASIT. TOKIUS IŠGYVENIMUS PASILIEKU PATI SAU)
-Žinai, buvo prikolas, aš intike žiūrėjau, kada mes mirsim.
-Nu ir kada?
-Tais pačiais metais. Bet aš greičiau. Ar ateisi pasišnekėt su manim, kai mirsiu?
-Ateisiu.
-Prie mano kapo bus suoliukas, gal girdėsi, kaip mane graužia kirminai.
-Baltas marmuras?
-Baltas marmuras. Ir aguonos.
-Tai kada sakei mirsim?
-Nemirsim. Tik atseit. 2055.
-O kaip pasaulio pabaiga?
-Dėjau.
[Pasakė, ko nebaigė, ką pridėjo, ką atėmė]
—-
-Žinai ką? Pasiilgau.
-Kurgi ne. Aš noriu gyevnti po vandeniu.
-O aš ananase. Ten šviesu. Rimtai, pasiilgau.
-Tik šalin eik. Mėgsti valgyt?
-Nebe. O tu?
-Irgi. Kažkaip keista su tavim bendraut.
DIDINGI 2011 PAŽAIDAI ŽMOGUI, KURĮ MATAU IKI ŠIOL. TIK JAU NEBE SAVO RATE. ŽMOGUI, KURIS MAN BUVO REIKALINGAS, KURIS BUVO VIENAS IŠ TRIJŲ KURIUOS TIKRAI BRANGINAU. DIDINGI POKALBIAI.
Vyksta renginys, vaikai pasakoja, kaip myli Lietuvą ir t. t.
Kūminas: man ramybės vienas dalykas neduoda.
Aš: koks?
Kūminas: Man travian apsauga baigiasi po 6 valandų.
*
kūminas: Nori siemkų?
Aš: aha.
Kūminas: ko čia žiūri? Aš tik paklausiau. Nesakiau kad duosiu.
*
Kūminas: nori pik niko?
Aš: ne.
Kūminas: nieko tu nesupranti apie gyvenimo meną…
*
Kūminas: žiūrėk stirna!
Aš: aha.
Kūminas: ir šernas!
Aš: kur?
Kūminas: niekur.
Aš: turbūt pravažiavom. [vis dar žvalgausi kur čia tas šernas]
Kūminas: nu gali būti… chi chi chi.
Aš: Ei! :/
*
Aš: kodėl Pupa ant tavęs taip pyksta?
Kūminas: nežinau.
Mama: nes pernai jis bandė atimti iš jos sausainį, ir paskui apsimetė kad jį valgo…
KŪMINAS, ŽMOGUS, KURIS TRAUKIASI NUO MANĘS, BET VISAD MAN ATRODYS PATS ŠAUNIAUSIAS KŪMINAS KOKIUS TIK ĮMANOMA TURĖTI.
Valgau ledą su Saimonu. Nukrito. Liko tik pagaliukas. Ilgai abudu žiūrim į tą ledą. Žiūrim, kraipom galvas:
-Saima, manai ataugs?
Tasai gūžtelėjo pečiais ir nuėjo. Dar ilgai žiūrėjom. Neataugo. Ištižo ledas ir liko bala.
Ir linoliaumas neataugo, nors su pleistriuku gydžiau :/
ĮRAŠAI SKIRTAS MANO DVIEMS DRAUGAMS. MINTARUI IR ĮSIVAIZDUOJAMUI DRAUGUI, KURIS MANE PALAIKYDAVO, KAI ŠALIA NEBŪDAVO REALIŲJŲ. SAIMONO PASIILGAU. O PRIEŠ MINTARĄ NIEKO BLOGO NETURIU. TIK GAILA, KAD DĖL NEŽINIA KO TEKO VIENS KITĄ PAMIRŠTI KAIP DRAUGAMS. NĖ NEABEJOJU KAD IR TU MANE PRISIMENI.
Šlykštu yra niekuo netikėti.
MANO ATRASTAS FAKTAS. BET AŠ JAU TIKIU. TAIGI VISGI KAŽKAS KEIČIASI. ESU DĖKINGA MANE SUPANTIEMS ŽMONĖMS, BALA ŽINO, TAM DĖDEI KURIS VALDO MŪSŲ GYVENIMUS ARBA NE, TAČIAU LEIDO MAN PASIMĖGAUTI PUIKIOMIS AKIMIRKOMIS SU DRAUGAIS, BE DRAUGŲ, NAMIE IR KITUR.
7. Dievu, kurį garbini gali būti tu pats
DĖKINGA SEPTINTAJAM ŠĖTONO ĮSAKYMUI, KURIS ĮKVĖPĖ MANE PASITIKĖTI SAVIMI IR MYLĖTI SAVE.
Taip jau gavos. Toks gyvenimas. Sunku susitaikyt, bet yra kaip yra. Patrikas mane paliko. Pasakė, jog BikiniBotomas yra per toli, ir mūsų meilė kabo ant jo bambos plauko. Aš pasakiau, jog meilė per atstumą-ne taip jau ir blogai. Turi būti kažkoks svaresnis įvykis, kad staiga imtų ir mestų mane. Po trumpo kamantinėjimo pasakė, jog yra gėjus ir myli tik Kempiniuką… Mano širdis sudužo… Sako „tuk tuk“ dar rečiau… Bet nieko. Gyvenimas tęsiasi.
Žaislą pasiliksiu, kaip meilės simbolį. Man dzin, kad tu gėjus. Vistiek liksi man dievu. Nebe tokiu mylimu, ar bent jau aš tau nebūsiu mylima. Myliukas Patrikai Žvaigžde.
PAMIŠUSIO NORĖJIMO KAM NORS IŠSIPASAKOTI PRIEPUOLIS. SVARBIUS GYVENIME ŽMONES APRAŠYDAMA MASKUOJU BEPROTYBE, ŠUNIUKO MIRTIES SUREIKŠMINIMU, ĮSIVAIZDUOJAMAIS DAIKTAIS, ŽMONĖMIS, ŠEIMOS NARIAIS.
ŠIANDIEN. BŪTENT ŠIANDIEN RYTE SUVOKIAU, KOKIA VIS DĖL TO ESU ALONE. NEŽINAU AR GERAI AR BLOGAI. GAL GERAI. JUK PATI TAIP NORĖJAU. O GAL BLOGAI?
NUĖJAU Į VIRTUVĘ. TETUKS VAKSUOJA BATUS, MAMA TEN KAŽKĄ VALO, KASPISIJUS KRAPŠTO NOSĮ. ATĖJAU. PASTOVĖJAU. KAIP DVASIA. NIEKAS NIEKUR NIEKO. APSISUKAU IR IŠĖJAU. FEISBUKE KAIP SUPER RETA-NIEKO NEVYKSTA. AR ČIA DĖL TO KAD AŠ ALONE, AR DĖL TO KAD TOKS SEZONAS?? 😐
EINU VALGYT PYRAGO.
NETIKĖTI KLAIDŲ SUVOKIMAI MAN NELEIDŽIA TAISYTIS. TURBŪT DĖL TO GALIU SAVE VADINTI UNIKALIA…